Gyvenimas yra gražus: juodi raktai, Janelle Monae pagyvina 2 dieną

Ne Weezy, jokių problemų.

Reperis Lil Wayne šeštadienį netikėtai nepasirodė „Life is Beautiful“, tūkstančiai gerbėjų laukė, kol pamatys hip-hopo žvaigždę „Downtown Stage“, kai praėjus 20 minučių po to, kai jam buvo planuota pradėti savo setą, buvo paskelbta, kad jis to nedarys. pasirodyti.

Nėra oficialaus patvirtinimo, kodėl jis nekoncertavo.

Tai, be abejo, buvo didžiausias nusivylimas LIB septynerių metų istorijoje, visų pirma todėl, kad išskirtinai sklandžiai vykusiam festivaliui niekada neteko susidurti su tokiu dalyku. (Vienintelis nedidelis palyginimas, apie kurį galime galvoti, yra Jenny Lewis, 2014 m. Užlipęs į sceną dėl nenustatytų priežasčių 2014 m. , vedantis į sutrumpintą rinkinį.)

Tačiau galiausiai Lil Wayne'o nebuvimas daugeliui užfiksavo kraują užvirinantį katilą, o dalis minios vedė piktą giesmę prieš MC, kai jie traukėsi į kitą etapą.

Be to, šeštadienį buvo daug kitų žymių muzikinių akimirkų: „The Regrettes“ pasirodė kaip „Go-Go-Go-Go-Go“ su pirmuoju moterišku garažo roku-tai ankstyvas Huntridge scenos akcentas; vikrus liežuvis MC Tyleris Bennettas prekiavo baruose su didžiausiu broliu Chance'u Reperiu, kuris netikėtai pasirodė savo seto pabaigoje, taip pat Huntridge scenoje; „Of Monsters“ ir „Men’s harmnia-heavy folk“ miesto centre; ir „K-pop“ debiutas „Life is Beautiful“ per „Monsta X“, kuris Fremonto sceną papuošė tokiais garsiai animaciniais, galūnėmis skraidančiais šokio judesiais, atrodė, lyg jie kariautų su nematomu kalmaru.

Štai kas dar išsiskyrė šeštadienį:

Visi raktiniai

Vyrai minioje groja oro gitara ir Wayne'u Newtonu.

Dabar yra du dalykai, kurių paprastai nematote „Gyvenimas yra gražus“.

Ir vis dėlto „Downtown Stage“ „The Black Keys“ pristatė abu.

„The Black Keys“, grojęs, bet jau antras pilnas koncertas per ketverius metus ir pirmasis oficialus jų 31-ojo turo šou, palaikantis naują albumą „Let's Rock“, įžengė į Hunterio S. Thompsono vertą suvenyrą Las Vegase ir pasibjaurėjimas visais, kurie nemėgsta sukimo stiprintuvų ir neabejotinai nedigitalinių uogienių.

Būgnininkas Patrickas Carney apibūdino naujausią grupės muziką kaip pagarbą elektrinei gitarai, o šešių dainininkų stygininkas Danas Auerbachas šiuos žodžius patvirtino minutės trukmės laidomis, kurios kai kuriais atvejais buvo grojamos iš užpakalio, atrodydamos kaip žvejys, bandantis sukti. kažkas sunkaus.

Ir tam tikra prasme jis buvo panašus į „Thickfreakness“ varomą jėgos variklio rifą, senovinį garažo bliuzo sprogimą ir 2003 m. Antro kurso grupės albumo pavadinimą, kurį grupė sugrojo su kitu sunkiai besisukančiu senesniu kūriniu 10 val.

„The Keys“ per savo 20 dainų rinkinį pristatė pusšimtį naujų melodijų, pradedant „Lo/Fi“ tvirtumu ir baigiant pilnaviduriu „Fire Walk with Me“ bagažu, Auerbacho balsu ir vienodai išraiškingu bei alkanu skambesiu.

Aš gavau savo, jis suriko ant to paties pavadinimo šou atidarymo numerio-sulenktų lūpų bliuzo bučinio.

Tą patį galėtume pasakyti ir vėliau.

Django Jane važiuoja į Las Vegasą

Visoje žmonijoje yra tik vienas dalykas, geresnis už klavišą, ir ne, tai nėra taika pasaulyje ar švelni meilužio glamonė ar degtinė, net ir paskutinė.

Ne, vienintelis dalykas, geresnis už vieną klavišą, yra… du pagrindiniai žvaigždžiai.

Pasinaudodama pora aptariamų instrumentų, daugybe trombono ir riedulio tvirtų bosinių grasinimų 80-ojo dešimtmečio R&B turtuose, Janelle Monae „Bacardi“ scenoje modernizavo iš princo kilusį, Parlamentui priklausantį Funkadelic‘o sukurtą funk, sukeldama šokio garsą. grindys drąsiai praeityje į ateitį.

Įsikūnijusi dubens trauka, Monae buvo įsakminga, nesvarbu, ar ji dainavo, ar repo, ar dainoje prilygo jaunai Harietai Tubman. Jos pasirodymas buvo labai choreografuotas ir stilizuotas, o prigimtinių šokėjų falanga su languotomis antblauzdelėmis sukosi vieningai kovojant, tačiau vis tiek atrodė pakankamai gyvenanti ir laisva.

Tai viena iš „Monae“ dovanų - gyventi įvairiuose personažuose ir keisti ego, užpildančius jos dainas, ir niekada nepasiklysti tuose personažuose.

Tai leidžia jai įtikinamai išgirsti dainas, kuriose giriamas moteriškos apgaulės pranašumas, nuo moters, kuriai dažnai sakoma, kad ji nepakankamai moteriška, iki priėmimo ir tvirtumo dainų, siekiančių tapti R&B karaliumi.

Tai yra mano rūmai,-pasakė Monae savo rinkinio pradžioje, sėdėdama soste, save vadinanti Q.U.E.E.N. žvelgdamas į teismą minutę prakaituoja.

Super tėtis namuose

Dienos skambutis ir atsiliepimas - nors galbūt ne tiek, jei esate profesionalus pedagogas.

Iš scenos: nežinai!

Iš minios: amžinai!

Dar kartą.

Neišmanantis!

Amžinai!

Taip ir prasidėjo skandavimas, kuriam vadovavo Gajanos amerikiečių reperis Saint-Jhn be marškinių, kurio energijos lygis rodė galoną „Red Bull“ būgno, išgėręs litrą kavos.

Ne, Džonas čia nepritarė idiotizmui; tiesiog jo rinkinys buvo akivaizdžiai labiau fizinis nei smegenų, visceralinis emocijų valymas, o ne tyrimas, iš kur kilo minėtos emocijos.

Praėjo kelios minutės iki 21 val., O hip-hopo partizanai buvo apie 45 minutes nuo to, kad sužinojo, jog juos sustingsta Lil Wayne.

Tačiau šventasis Džonas padarė savo, kad iš anksto kompensuotų minėtą neatvykimą.

Balsas buvo toks pat raumeningas, kaip ir jo kūno sudėjimas, jis taip nesvyravo prie mikrofono, kiek įsiplieskė į tą dalyką, kaip pitbulis, mankštinantis kramtomą žaislą, bandydamas iškasti jo girgždėtoją.

Nenoriu sulėtinti greičio, jis vienu metu sušuko. Nesistengiu atgauti kvapo.

Taip pat minia neleido sugauti savosios, jo pasirodymas buvo toks įnirtingas, kad paskatintų retą „Gyvenimas yra gražus“ duobę.

Ir nors jo dainų knygoje gali būti ir stirnos akys, ir širdis ant rankovės, baltieji tėvai nekenčia to, šeštadienį to nebuvo.

Kai Džonas padarė savo darbą, drąsus tėtis nuostabiai įsitraukė į muštynes ​​ir užfiksavo Džono pasirodymo dalis, kai jo paauglė dukra visiškai pribloškė šalia jo.

Ten tau yra metų tėvo kandidatas.

Turėk umlaut, keliaus

koks yra tikrasis waka flocka vardas

Skambiai, bet švelniais tonais jis paisė savo įsakymo.

Perkelk mane į kitą vietą, dainavo „Rüfüs Du Sol“ vokalistas-gitaristas Tyrone'as Lindqvistas, jo žodžiai vieningai plaunantys tūkstančių minią ir užgesinantys sintezatoriaus eilutes.

Daina buvo „New Sky“, atlikta vadovaujant naktiniam vaikinui, nes šeštadienis „Bacardi“ scenoje virto sekmadieniu.

Mėlynas scenos apšvietimas, apimantis Australijos indie šokių trio, sukuriantis žadinančią, bet patrauklią nuotaiką, grupė sujungė gyvus būgnus su klavišų sluoksniais, kad sukurtų apgaubiantį, nors ir standų, sukaustytą garsą, sklindantį iš scenos kaip sauso ledo debesis. oras.

Skirtingai nuo daugelio šiuolaikinės šokių muzikos atlikėjų, ypač EDM aktorių, „Rüfüs Du Sol“ nesiekia greitai ir atkakliai siekti vienos kulminacijos po kitos.

Vietoj to, jie sukuria griovelį ir ten ilsisi.

Jie nori, kad jūs tai pajustumėte, pasiklystumėte, būtumėte vežami.

Aš žinau vietą, į kurią noriu nuvykti, Lindqvistas įrašė minėtą numerį.

Jis pasiėmė minią su savimi.